2016 m. lapkričio 16 d., trečiadienis

Meilė Tėvynei pagal Skvernelį

Rytoj Seime rinksime Premjerą Lietuvai. Jo pareiga bus atstovauti mūsų šalį ir jos gyventojų interesus. Prezidentė teikdama ministro pirmininko kandidatūrą, kaip vieną iš penkių prioritetinių Vyriausybės uždavinių, išskyrė Valstybės gynybos stiprinimą. Jos teigimu, turime stiprinti diplomatinius ryšius ir tinkamai pasirengti geopolitiniams iššūkiams. Akivaizdu, kad tebesitęsiant įtemptai situacijai Ukrainos rytuose, o Rusijai demonstruojant imperines ambicijas, tam bus reikalingas visų Lietuvos žmonių kryptingas veikimas ir juos telkiantis lyderis.
Tačiau būsimas Premjeras duodamas interviu per savo atostogas Palangoje sugebėjo suskaldyti mūsų bendruomenę, identifikuodamas Tėvynę mylinčius kaimo žmones ir būsimus išdavikus - feisbuke lindinčius ir patriotinius komentarus rašančius asmenis. Tokie teiginiai atrodo daugiau negu keisti.
Valstybės saugumo departamento 2015 metų „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime“ teigiama, jog prorusišką propagandą skleidžia ir aktyviai socialiniuose tinkluose nuolat reiškiasi keli šimtai asmenų. Kovai su šiuo reiškiniu didelį dėmesį skiria būtent pilietiškai ir patriotiškai nusiteikę Lietuvos gyventojai ir visuomeninės organizacijos. Pavyzdžiui, Lietuvos šaulių sąjungoje veikia atskiros grupės žmonių, savo laisvalaikį skiriančių ne tik apmokymams ir dalyvavimui karinėse pratybose, bet taip pat kibernetiniam saugumui, kovai su propaganda. 
Ar meilė Tėvynei turi būti tyli ir niekam neskelbiama? Vieno iš trijų pagrindinių Valstybės vadovų požiūriu, viešos diskusijos apie krašto gynybos pajėgumų stiprinimą yra būsimos emigracijos ar net išdavystės požymis. Tokios neatsakingos būsimo Premjero kalbos įžeidžia ir žemina socialiniuose tinkluose aktyviai veikiančius visuomenininkus ir patriotiškai nusiteikusį jaunimą. Nemaža dalis šių žmonių sugeba ne tik komentarus feisbuke rašyt, bet ir ginklą į rankas tvirtai paimt. To jie yra išmokę tarnaudami Tėvynei šauktinių, profesionalios kariuomenės, savanorių ir šaulių gretose. O išaušus dienai „x“, net neabejoju, stotų gint Lietuvos.

2016 m. spalio 16 d., sekmadienis

Daugiau gerų darbų Lietuvai


Kviečiu palaikyti TS-LKD iškeltus kandidatus vienmandatėse apygardose II-ame Seimo rinkimų ture. Suteikime galimybę Gabrieliui Landsbergiui būti koalicijos formavimo iniciatoriumi.
Gabrielius Landsbergis iškeltas mano gimtame Kaune, Centro-Žaliakalnio apygardoje. Partijos pirmininkas, būsimas Premjeras.:-)
Agnė Bilotaitė - kandidatė Klaipėdos Baltijos apygardoje. Seimo narė, kandidatė į Vidaus reikalų ministres. 
Rasa Jukneviciene - kandidatė Panevėžio Aukštaitijos apygardoje. Seimo narė, kandidatė į Krašto apsaugos ministres.
dr. Žygis Pavilionis - kandidatas Naujamiesčio apygardoje. Buvęs ambasadorius, diplomatas. Kandidatas į Užsienio reikalų ministrus.
Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė - kandidatė Panevėžio Nevėžio vienmandatėje apygardoje. Buvusi EP narė, kandidatė į Aplinkos apsaugos ministres.
dr. Saudargas Paulius - kandidatas Justiniškių apygardoje. Seimo narys, kandidatas į Aplinkos apsaugos ministrus.
dr. Mantas Adomėnas - kandidatas mano tėčio tėviškėje Kaišiadorių - Elektrėnų apygardoje. Seimo narys, kandidatas į Švietimo ir mokslo ministrus.
Mykolas Majauskas - kandidatas Senamiesčio apygardoje Vilniuje. Buvęs Premjero patarėjas, kandidatas į Finansų ministrus.
Tadas Langaitis - kandidatas Kauno Panemunės apygardoje. Visuomenininkas, kandidatas į Ūkio ministrus.
Dainius Kreivys - kandidatas Verkių apygardoje. Seimo narys, kandidatas į Ūkio ministrus.
prof. Vytautas Juozapaitis - kandidatas Radviliškio apygardoje. Seimo narys, kandidatas į Kultūros ministrus.
Vytautas Kernagis - kandidatas Fabijoniškių apygardoje. Visuomenininkas, kultūros žmogus.
prof. Kęstutis Masiulis - kandidatas Karoliniškių apygardoje prieš Saulių Skvernelį. Laukia iššūkis. Seimo narys.
Jurgis Razma - kandidatas Plungės apygardoje. Seimo narys išrinktas būtent toje apygardoje.
dr. Laurynas Kasčiūnas - kandidatas Dzūkijos apygardoje. Politologas, VU TSPMI dėstytojas. Kandidatas į Krašto apsaugos ministrus.
Arvydas Anušauskas - kandidatas Panevėžio Vakarinėje apygardoje. Seimo narys, kandidatas į Krašto apsaugos ministrus. 
Audronius Ažubalis - kandidatas Šeškinės apygardoje Vilniuje. Seimo narys, kandidatas į Užsienio reikalų ministrus.
Monika Navickienė - kandidatė Naujosios Vilnios apygardoje. Iššūkis numeris vienas - laimėti prieš komunistinį Algirdą Paleckį. Monika - kandidatė į Socialinės apsaugos ir darbo ministres.
dr. Rimantas Dagys - kandidatas Kauno Šilainių apygardoje. Seimo narys, čia išrinktas jau kelias kadencijas iš eilės. Laukia sunkus iššūkis prieš Ramūną Karbauskį.
Kazys Starkevičius - kandidatas Kauno Petrašiūnų apygardoje. Seimo narys, kandidatas į Žemės ūkio reikalų ministrus.
dr. Stasys Šedbaras - kandidatas Pietų Žemaitijos apygardoje. Seimo narys, kandidatas į Teisingumo ministrus. Laukia sunkus iššūkis nugalėti TT partijos naująjį pirmininką.
Sergejus Jovaiša - kandidatas Anykščių - Panevėžio apygardoje. Legendinis krepšininkas, Seimo narys, išrinktas būtent šioje apygardoje.
Andrius Kupčinskas - kandidatas Kauno Kalniečių apygardoje. Buvęs Kauno meras, kandidatas į Vidaus reikalų ministrus.
Vilija Aleknaitė-Abramikienė - kandidatė Žirmūnų apygardoje. Seimo narė, Moterų bendruomenės pirmininkė.
Aiste Gedviliene - kandidatė Vilniaus Panerių apygardoje. Partijos pirmininko pavaduotoja.
Valentinas Stundys - kandidatas Molėtų - Širvintų apygardoje. Seimo narys, buvęs Molėtų meras. Laukia iššūkis prieš Darbo partijos kandidatą.
Andrius Vyšniauskas - kandidatas Marijampolės apygardoje. Buvęs Premjero patarėjas, Marijampolės tarybos narys.
Antanas Matulas - kandidatas Pasvalio-Pakruojo apygardoje. Seimo narys, kandidatas į Sveikatos apsaugos ministrus.
Arvydas Vidžiūnas - kandidatas Zanavykų apygardoje. Seimo narys. Nuo socialdemokratų kandidato atsiliko vos 11 balsų. Padėkim įveikti skirtumą.:-)
Donatas Jankauskas - kandidatas Garliavos apygardoje. Seimo narys, kandidatas į Socialinės apsaugos ir darbo ministrus.
Edmundas Pupinis - kandidatas Utenos apygardoje. Buvęs Seimo narys ir Utenos meras. Kandidatas į Žemės ūkio reikalų ministrus.
Vaidas Šalaševičius - kandidatas Nemenčinės apygardoje. Teisininkas, kuriam teks kovoti su lenkų mažumų (ten daugumų) atstove.
Edita Gudišauskienė - kandidatė Kauno Aleksoto-Vilijampolės apygardoje. TS-LKD Kauno skyrių sueigos pirmininkė, miesto tarybos narė. Buvusi savivaldybės administracijos vadovė.
Sandra Tamašauskienė - kandidatė Šilutės apygardoje. Rajono tarybos narė. Reik nugalėti valstiečių kandidatą II-ame ture.
Gediminas Anužis - kandidatas Kuršo apygardoje. Rajono tarybos narys, pirmame ture užėmęs pirmąją vietą. Linkime jam pirmauti ir antrame ture.:-)
Agnė Balčiūnienė - kandidatė Ukmergės apygardoje. Ukmergės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja.
Lina Rimkienė - kandidatė Mažeikių apygardoje. Teisininkė, visuomenininkė. TS-LKD Mažeikių skyriaus vadovė.
Vaidotas Bacevičius - kandidatas Kretingos-Palangos apygardoje. Teisininkas, ekonomistas. Buvęs Seimo narys, Palangos tarybos narys.
Algis Strelčiūnas - kandidatas Vilniaus Lazdynų apygardoje. Seimo narys, išrinktas būtent šioje apygardoje.
Arūnas Barbšys - kandidatas Klaipėdos Pajūrio apygardoje. Klaipėdos miesto tarybos narys, šaulys.
Daivaras Rybakovas - kandidatas Jurbarko-Pagėgių apygardoje. Jurbarko rajono tarybos narys, šaulys. Aktyviai dirbantis vienmandatėje apygardoje politikas.

2016 m. spalio 11 d., antradienis

AČIŪ Jums!


Praėjo lygiai para kai buvo uždarytos rinkimų apylinkės, o rezultatai vis dar naujinami. Tačiau net ir likus 5 paslaptingoms apylinkėms, akivaizdu, kad TS-LKD sulaukė didžiausio pasitikėjimo. Tad noriu padėkoti visiems balsavusiems už mane ir TS-LKD - Jūsų pasitikėjimas yra didžiausia motyvacija ateities darbams. AČIŪ sakau kiekvienam iš 6232 reitingavusiųjų. Stengsiuos Jūsų nenuvilti. 

Savo kandidatavimo etapą baigiu 28-oje TS-LKD sąrašo pozicijoje ir kviečiu susitelkti antram rinkimų turui vienmandatėse apygardose. Tikiu, kad rezultatai ir vėl bus džiuginantys.

2016 m. rugsėjo 27 d., antradienis

Gintarė Skaistė. Gyventojų pajamos skiriasi jau 9 kartus

dr. Gintarė Skaistė
Metų pradžioje pradėjau gyventojų pajamų tyrimą, kuriame aiškiai matėsi socialinės atskirties augimo tendencija. Tačiau naujausi duomenys paprasčiausiai šokiravo. Visai šalies ekonomikai augant, mažiausias pajamas gaunančių asmenų pajamų lygis per pastaruosius metus nukrito nuo 242 Eur/mėn. iki 229 Eur/mėn. Tai netgi šiek tiek žemiau nei pokriziniais 2012-aisiais metais. Akivaizdu, jog šiuos ketverius metus jautriausia visuomenės grupė liko už Vyriausybės dėmesio ribų. 

Tačiau kam išties gyvenimas gerėjo socialdemokratų valdymo metu? Statistikos departamento duomenimis, didžiausias pajamas gaunančio penktadalio asmenų pajamos per ketverius metus augo nuo 1462 Eur/mėn. iki 2054 Eur/mėn. Taigi, pasiturinčiųjų gerovė išaugo 40 proc. Socialinės atskirties augimas milžiniškas ir nesustojantis - penktadalio daugiausiai uždirbančių pajamos nuo penktadalio mažiausiai uždirbančių skiriasi jau net devynis kartus. 

Pajamų nelygybė didžiausia Europos Sąjungoje

Dar prieš metus šis skirtumas buvo 6 kartai, ir jau tuomet Europos Komisija siuntė aiškius signalus apie augančią pajamų nelygybę. Tuo pačiu teikdama siūlymus mažinti darbo pajamų apmokestinimą, pereinant prie ekonomikos augimui palankesnių turto ir aplinkosaugos mokesčių.

Per pastaruosius 4 metus pajamų nelygybę matuojantis GINI koeficientas išaugo nuo 32-iejų iki rekordinių 37,9 punktų. Pagal šį rodiklį Europos Sąjungoje „pirmaujame“. Ir tai vyksta valdant socialdemokratams, kurie pagal politinę ideologiją turėtų išsiskirti dėmesiu socialinei lygybei ir paprasto žmogaus rūpesčiams. Tokia Lietuvoje susiklosčiusi situacija neabejotinai yra Vyriausybės vykdomos socialinės politikos pasekmė.

Lyginant reiktų įvertinti ir to penktadalio žmonių gerovę, kurie yra arčiausiai vidutinio pajamų lygio - jų pajamos per 4 metus išaugo 19 proc. ir siekia 698 Eur/mėn. Tačiau vis tiek atrodo kukliai palyginus su 40 proc. turtingiausių pajamų augimu ir yra beveik 3 kartus mažesnės už turtingiausių pajamų vidurkį - 2054 Eur/mėn. Tad apie tolygų visų žmonių grupių pajamų augimą Lietuvoje nėra net ką ir kalbėti.

2016 m. rugpjūčio 31 d., trečiadienis

Ministro dūris šakute kariuomenei

Jau vaikų darželyje sakoma „bijok ne peilio, bijok šakutės, vienas dūris – keturios skylutės“. Atrodo mūsų Krašto apsaugos ministerija bei jos vadovas šio posakio pro ausis nepraleido ir sėkmingai vienu dūriu nušlavė sunkiai augintą visuomenės pasitikėjimą kariuomene bei poreikiu skirti deramą finansavimą šalies gynybai.

Nors pastaruoju metu viešųjų pirkimų skandalai ministerijose tampa labiau kasdienybe nei šokiruojančia naujiena, šįkart samčių ir šakučių skandalas smogė į jautriausią vietą, paliesdamas tą valstybės valdymo sritį, kurioje visuomenės pasitikėjimas dabar kaip niekad būtinas. 

Pastaraisiais metais krašto apsaugos sistema kruopščiai dirbdama nuosekliai didino visuomenės pasitikėjimą kariuomene. Jaučiant nepaliaujamai augančią grėsmę iš rytų, tūkstančiai jaunų žmonių savanoriškai ėjo tarnauti Tėvynei šauktinių gretose, dar keli tūkstančiai patriotiškai nusiteikusių piliečių skyrė savo lėšas ar 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio Lietuvos kariuomenei. Atlikti labai svarbūs ir savalaikiai sprendimai dėl pėstininkų kovos mašinų, haubicų, kitos ginkluotės pirkimo. Ir štai bac, lemtingas dūris auksine šakute.

Aplaidumas, neūkiškumas ar net galima sisteminė korupcija nebūtų taip nustebinusi kurioje nors kitoje valstybės valdymo srityje. Tačiau šįkart skandalas palietė tą valstybės valdymo sritį, kurioje nesenai buvo pasiektas nelengvas, pasitikėjimu grįstas visuomenės ir politikų susitarimas dėl būtino didesnio finansavimo. Deja, šiandien tas pasitikėjimas smarkiai susvyravo.

2016 m. rugpjūčio 9 d., antradienis

Tremtinių, politinių kalinių ir laisvės kovų dalyvių sąskrydyje "Su Lietuva širdyj"



Tradiciškai šiltas pasibuvimas su tikrais, nuoširdžiais ir stipriais žmonėm. Šįsyk ne tik su mažuoju, bet ir su savo tremtyje Karagandoje gimusia mama. Ten senelis kalėjo lageryje kaip politinis kalinys, o močiutė buvo ištremta iš savo kaimo. 1956 metais sugrįžo į Lietuvą, į Kauną. Todėl šiandien esame čia. Nes tikime savo Tėvyne!

2016 m. rugpjūčio 7 d., sekmadienis

Gintarė Skaistė. Ar Vyriausybė pajėgi sustabdyti emigracijos traukinį?

dr. Gintarė Skaistė
Periodiškai pateikiama emigracijos statistika vis suteikia peno politikų fantazijai. Praėjusiais metais išvažiuojančiųjų skaičiaus augimas buvo pateisintas šauktinių kariuomenės sugrąžinimu, šiais metais – išsigandusiųjų „Brexito“ staigiomis pastangomis legalizuoti savo buvimą užsienio šalyse. 

Nors Lietuvos ekonomika auga, po krizės pradėjusi slūgti emigracijos banga vėl kyla. Per pirmąjį 2016 metų pusmetį šalį paliko 23 tūkst. žmonių, t.y. 6,5 proc. daugiau nei praėjusiais metais tuo pačiu metu. Tad deklaruojama kova su emigracija iš šono atrodo kaip mojavimas pro šalį važiuojančiam traukiniui.

Išvyksta, nes netiki, kad situacija pasikeis į gerą

Įvairūs atlikti tyrimai analizuoja priežastis kodėl pasirenkama emigruoti. Pagrindinėmis priežastimis įvardinamos žemos pajamos, nedarbas ir perspektyvų nebuvimas. Tiksliau, jei nematau šalyje galimybių dirbdamas oriai išlaikyti save ir savo šeimą, ieškau kitų išeičių.

Lygindami save su Estija, matome kad ten grįžtančiųjų skaičius viršijo išvykstančiųjų, tuo tarpu Lietuvoje emigracija tik auga. Tai kas gi skiria brolius estus nuo mūsų?

Jau šiandien atlyginimas Estijoje yra 45 proc. didesnis nei Lietuvoje, Latvijoje – 14 proc. Nors mūsų Vyriausybė džiaugiasi MMA didinimu išaugintais vidutiniais atlyginimais, visgi pastaraisiais metais Baltijos kaimynėse gyventojų pajamos augo sparčiau nei pas mus. Tai tik parodo valdžios neįgalumą tvarkytis su strateginiais iššūkiais. Pasirenkami vienadieniai sprendimai be tvaraus efekto. Viso to pasekmė – šalies gyventojai, ypač jaunimas, nemato ir nejaučia, kad valstybė eina ilgalaikės sėkmės kryptimi. Šis nesaugumo jausmas skatina žmones emigruoti.

2016 m. birželio 16 d., ketvirtadienis

Gintarė Skaistė. Mažiau pašalpų, daugiau darbo

Naujojo plano Lietuvai pristatyme Varėnoje, M.Mikulėno nuotr.
„Geriausia socialinė garantija – gerai apmokama darbo vieta“, kartą pasakė prie šalies ekonomikos atsigavimo ženkliai prisidėjęs JAV prezidentas Ronaldas Reiganas. Tuo tarpu ten, kur mokamos dosnios pašalpos, motyvacija dirbti slopsta. Kam dirbti, jei beveik tokias pačias lėšas gali gauti nieko nedarydamas?

Tokios tendencijos dar akivaizdesnės šalies regionuose, kur darbo užmokesčio vidurkis trečdaliu žemesnis nei didmiesčiuose. Esant menkam darbo apmokėjimui, didelė dalis šalies gyventojų yra nesuinteresuoti dirbti. Dažnai jie linkę rinktis gyvenimą iš socialinių pašalpų, neretai šalia oficialios bedarbystės užsiimdami tam tikra šešėline veikla. 

Gaunant pašalpas mažėja motyvacija legaliai dirbti

Suteikus galimybę savivaldybėms prižiūrėti skiriamas socialines pašalpas, sutaupytas lėšas pasiliekant savivaldos reikmėms, išmokamos pašalpų sumos ženkliai sumažėjo. Tapo akivaizdu, kad didelė dalis formaliai pretenduojančių į pašalpas turi kitokių pajamų. Galima tik spėti, kad tai yra darbo užmokestis „vokelyje“, kontrabanda ar kita nelegali veikla. 

Neretai ir spaudoje skaitome straipsnius, kur netyčia oficialių minimalių pajamų ribą peržengę ir todėl socialinės pašalpos netekę gyventojai skundžiasi, kad valstybė juos apvogė. Tokia sistema neskatina imtis papildomo oficialaus darbo ar kitos pajamas generuojančios veiklos, nes bet kuris papildomai uždirbtas euras gali nubraukti kelis šimtus eurų pašalpos.

Užimtumo didinimas turi būti valstybės prioritetas

Šiandien Vyriausybė džiaugiasi, kad nedarbas yra ženkliai sumažėjęs. Tačiau reikia atskirti du statistinius rodiklius. Nedarbas – rodo kiek procentų žmonių ieško darbo, tuo tarpu užimtumas – kiek procentų žmonių iš viso dirba. Esminis skirtumas tas, kad dauguma pašalpas gaunančių žmonių ne tik kad neieško darbo, bet ir neplanuoja to daryti. Nes jiems paprasčiausiai neapsimoka tai daryti.

Šiandien dirbančiųjų dalis mūsų šalyje sudaro apie 66 proc. 15-64 metų amžiaus grupėje. Tuo tarpu geru gyvenimu besidžiaugiančiose Skandinavijos šalyse dirbančiųjų dalis yra nuo 69 proc. Suomijoje iki 75 proc. Norvegijoje. Fenomenalus pavyzdys už ES ribų – Islandija, kurioje dirba 83 proc. darbingo amžiaus piliečių. Natūralu, kad aukštas užimtumo lygis reiškia daugiau surenkamų mokestinių pajamų valstybei, tuo pačiu ir didesnes pensijas, didesnį finansavimą švietimo bei sveikatos priežiūros sistemoms, o taip pat ir mažesnes išlaidas socialinėms pašalpoms.

Matyt Lietuvoje veikiančios Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pavadinime reiktų apkeisti žodžius vietomis, kad ir patys valdininkai suprastų, jog ministerijos prioritetu turi tapti dirbančiųjų, o ne pašalpas gaunančiųjų skaičiaus didinimas. 

Tam svarbu sudaryti kokybiškas sąlygas ne tik jau dirbantiems, bet ir mažiau galimybių įsidarbinti turintiems: mažus vaikus auginantiems tėvams, neįgaliesiems, kaimiškose vietovėse gyvenantiems žmonėms.

Reikia gerinti sąlygas visiems galintiems dirbti

Skandinavijos šalys pasirinko sąlygų šeimai gerinimo priemones, kartu padedančias spręsti ir demografines problemas. Jas sudaro efektyvi vaikų dienos priežiūros įstaigų sistema, geros sąlygos derinti motinystę su darbu bei pagalba reintegruojant tėvus į darbo rinką. Tuo tarpu Lietuvoje darželių prieinamumas yra visuotinai pripažinta problema. Ikimokyklinio ugdymo paslaugų prieinamumą kaimo vietovėse riboja institucijų nebuvimas, o miesto įstaigose yra nepalankios sąlygos priimti visus norinčius dėl vietų trūkumo.

Vienas iš ES ekonomikos augimo strategijos „Europa 2020” tikslų – kad 95 proc. vaikų nuo 4 metų iki privalomo mokymosi mokykloje pradžios, dalyvautų ikimokykliniame/priešmokykliniame ugdyme. Taip būtų sudaromos sąlygos tėvams sklandžiai grįžti į darbo rinką. Tačiau 2013 metais Lietuvoje vos 86,5 proc. tokio amžiaus vaikų lankė ikimokyklinio ugdymo įstaigas. Kai tuo tarpu ES vidurkis -  93,9 proc., kaimyninėje Latvijoje – 94,1 proc., Estijoje – 90,4 proc. Akivaizdu, kad taip mūsų šalyje priverstinai sumažinamas galinčių dirbti ir auga pašalpas gaunančiųjų asmenų skaičius.

Kalbant apie neįgaliųjų integraciją į darbo rinką, matomas dabartinės politikos neefektyvumas. Pagrindinis dėmesys ir paramos lėšos skiriami socialinėms įmonėms, kuriose dirba vos 5 proc. visų dalinai darbingumą praradusių žmonių. Tuo tarpu atvirai darbo rinkai, kurioje dirba 34 proc. neįgaliųjų, dėmesio trūksta. Nors būtent čia yra visos galimybės neįgaliųjų užimtumui didinti. Lietuvos neįgaliųjų forumo nuomone, dabartinis socialinių įmonių veiklos modelis yra skirtas ne žmonių su negalia nedarbo problemai spręsti, o verslui remti.

Kita dažnai norinčių, bet neturinčių galimybių dirbti žmonių grupė gyvena kaimiškose vietovėse. Ten nedarbo lygis siekia 14,2 proc., kai tuo tarpu miestuose 6,9 proc. Akivaizdu, kad bent dalis gyventojų regionuose galėtų dirbti, jei tam būtų sudarytos palankesnės sąlygos. 

Todėl TS-LKD parengtame „Investicijų pritraukimo ir išteklių sutelkimo ekonominiam proveržiui 2016-2020 m. plane“ kalbama ne tik apie investicijų į regionus pritraukimą, bet ir juose gyvenančių žmonių įgalinimą. Juk visi žinome seną patarlę: “Duok geriau ne žuvį, o meškerę“.

Daugelis ekspertų pripažįsta, kad didesnį efektą duotų ne socialinių išmokų mokėjimas grynais pinigais, bet didesnis finansavimas socialinėms paslaugoms žmonėms teikti kuo arčiau jų. Ir, pirmiausia, tai turėtų būti tokios socialinės paslaugos, kaip kompetencijos ugdymas, kvalifikacijos kėlimas, atvežimo į nutolusią darbo vietą paslauga regionuose.

Sutelkus visas pastangas dirbančiųjų sąlygoms gerinti, ne už ilgo sumažėtų ir pašalpoms skiriamos lėšos. Tad Vyriausybės dėmesys turėtų būti skirtas, pirmiausia, sąlygų dirbti gerinimui ir darbo vietų kūrimui.

2016 m. gegužės 15 d., sekmadienis

Gintarė Skaistė. Ar minimalaus atlyginimo didinimas nepaskatino kainų augimo?

Lietuva negali pasigirti dideliu darbo užmokesčiu. Tačiau siekiant gerovės augimo visiems gyventojams, vien tik minimalios mėnesinės algos (MMA) didinimo neužtenka - reikalinga nuosekli darbo užmokesčio didinimo politika visuose sektoriuose. Lygiagrečiai turi būti didinamos ir viešojo sektoriaus algos, nes tai taip pat skatina didinti darbuotojų atlyginimus privačiame sektoriuje.

Nors dažnai politikai linkę populistiškai kalbėti apie minimalios algos didinimą, jos dydis neturėtų priklausyti vien nuo subjektyvaus noro didinti MMA. Tarptautinė darbo organizacija nustatant minimalų atlygį akcentuoja MMA gavėjų poreikių užtikrinimą: orų gyvenimą, darbo motyvaciją ir kt. Tuo tarpu antroji argumentų kryptis akcentuoja darbdavių galėjimą mokėti atitinkamo dydžio MMA. Pateikiamos neigiamos minimalaus atlygio didinimo pasekmės: sumažėjęs užimtumas, ypač jaunų žmonių, didėjanti smulkių ir vidutinių įmonių bankrotų tikimybė, augantis neoficialus darbo apmokėjimas ir kt.

Vis tik svarbiausias mūsų ekonomikos ir žmonių gerbūvio augimo rodiklis lyginant su ES vidurkiais turėtų būti vidutinio darbo užmokesčio (VDU) augimas. Deja, šiandien žvelgiant į Lietuvos ekonominių pajėgumų ir mokamų atlyginimų santykį, matomas didesnis atotrūkis nei kitose šalyse.

2016 m. balandžio 14 d., ketvirtadienis

Kauno TS-LKD prisidėjo prie knygų rinkimo provincijos mokyklų bibliotekoms


TS-LKD Žaliakalnio skyriaus atstovai
Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) Kauno Žaliakalnio skyriuje buvo organizuojama iniciatyva - prisidėti prie jau ne pirmus metus organizuojamos akcijos „Knygnešiai 2016“. Akcijos metu kaimo mokyklų bibliotekoms iš skyriaus narių buvo renkamos jau perskaitytos ir nereikalingos, tačiau fiziškai nesusidėvėjusios knygos.  

TS-LKD Žaliakalnio skyriaus pirmininkas Vitas Lendraitis įžvelgė puikią galimybę vienyti bendram tikslui ne tik Žaliakalnio bendražygius, bet ir kitus TS-LKD narius. Tad prie iniciatyvos buvo pakviesti prisijungti ir TS-LKD Centro skyriaus bei Jaunųjų konservatorių lygos nariai. Kauno skyrių tarpusavio bendradarbiavimas padėjo geriau atskleisti TS-LKD gebėjimą vienytis, būti atvirais ir skleisti gerą žinią visuomenei. 

2016 m. balandžio 11 d., pirmadienis

Gintarė Skaistė. Pensija – ne pašalpa, o viso gyvenimo uždarbis

dr. Gintarė Skaistė
Pastaruoju metu girdimi streikuojančių mokytojų, mažu atlyginimu besiskundžiančių medikų balsai užgožė nuolat skurde gyvenančių pensininkų raginimus didinti jų pajamas. Politinėje darbotvarkėje tai tapo antraeile problema, juk pensininkai neemigruos. Tuo tarpu jaunimui reikia kažką pasiūlyti, kad pasirinktų gyventi Lietuvoje. 

Valdančioji koalicija vyresnius piliečius tarsi pamiršo. Senatvės pensiją gaunančių asmenų (65 m. ir  vyresnių) skurdo ir socialinės atskirties lygis siekia 32 proc. ir yra beveik dvigubai didesnis už ES vidurkį. Vidutinės pensijos dydis per pastaruosius trejus metus kilo vos 12 eurų, šiandien siekdamas varganus 247 Eur/mėn. 

Seime pristatytame socialinio modelio projekte išdidžiai kalbama apie pensijų indeksavimą, kuomet šių augimas ateityje priklausytų nuo ekonomikos būklės, o ne nuo politikų malonės. Tačiau kur, mielieji, jūs buvote trejus metus? Ekonomika augo, vidutinis atlyginimas didėjo, tačiau pensijų dydis kilo triskart lėčiau nei pašalpos ar atlyginimai, nuo kurių mokamas socialinis draudimas.

Čia jau šios Vyriausybės prioritetų problema - ar mūsų valstybėje pašalpų gavėjai yra labiau remiami, nei savo per gyvenimą jau atidirbę vyresnio amžiaus piliečiai? Tai elementarus pagarbos vyresniam amžiui ir darbštumui klausimas.

2016 m. kovo 26 d., šeštadienis

Gintarė Skaistė. Kai konkurentai bėga - negali stovėti vietoje

dr. Gintarė Skaistė
Globalus pasaulis šiandien keičiasi beprotišku greičiu, vienos inovacijos keičia kitas sparčiau nei pirmosios spėja įsitvirtinti. Natūralu, kad dirbantieji turi keistis drauge su technologijomis, jei nori būti konkurencingi darbo rinkoje.

Tai suprato skandinavai, kurių besimokančiųjų dalis nuo visos darbo jėgos yra viena didžiausių pasaulyje. Tai bando išaiškinti ir ES politiniai dokumentai, bylojantys apie mokymąsi visą gyvenimą. Tačiau Lietuvoje suaugusiųjų besimokančiųjų dalis yra viena mažiausių bendrijoje. Tradiciškai susiklostė, kad studijų laikais įgytas diplomas yra šventas reikalas ir tolimesnis tobulėjimas tampa labiau nusistebėjimą keliančia išimtimi nei taisykle. Galite paklausti, kodėl tai svarbu?

Aukštų įgūdžių darbuotojų reikės vis daugiau

Europos profesinio mokymo plėtros centras (CEDEFOP) dar 2010 metais sudarė prognozę, kokius įgūdžius turinčių darbuotojų daugiau reikės ateityje. Jų numatomoje perspektyvoje iki 2020 metų aukšto lygmens įgūdžių darbuotojų poreikis ES išaugs nuo 29 iki 35 proc. Vidutinio lygmens – išliks apie 50 proc., tuo tarpu žemus įgūdžius turinčių darbuotojų poreikis sumenks nuo 21 iki 15 proc. Todėl norint išlikti reikalingu ir vertinamu darbo rinkoje, savo gebėjimus bei žinias būtina pritaikyti šiandienos ar net rytojaus poreikiams.

2016 m. kovo 2 d., trečiadienis

Vyriausybės prioritetas - konkurencingi maži atlyginimai?

Lietuvos ekonomikos konferencija, organizatorių nuotr.
Šiandien vykusioje žurnalo "Valstybė" organizuotoje "Lietuvos ekonomikos konferencijoje" buvo pristatyta nemažai labai įdomių prognozių, diskusinių temų. Visgi, kalbant apie politikos vertinimą, įstrigo Nordea vyriausiojo ekonomisto Žygimanto Maurico pastebėjimas apie nevykstančius pokyčius politikoje ir gyventojų atlaidumą pažadų nevykdantiems politikams.

Jis papasakojo, kaip dalyvavo prieš trejetą metų konferencijoje Estijoje kur pristatė Europos Komisijos ataskaitą siūlančią Lietuvai pertvarkyti tam tikras sritis. Šiandien pažiūrėjus naują EK ataskaitą matome tas pačias tobulintinas sritis. Taigi, kas pasikeitė? Struktūriniai pokyčiai neįvyko, tiesiog praradome kelis metus. Tuo tarpu mūsų kaimynai latviai ir estai EK rekomendacijas išgirdo ir atsižvelgė. Šiandien pas juos vidutinis atlyginimas ženkliai didesnis nei Lietuvoje.

Tačiau ir čia sugebėjo nustebinti konferencijoje dalyvavęs finansų ministras Rimantas Šadžius. Jo nuomone, čia galime pasidžiaugti, kad esame atlyginimų srityje labiau konkurencingi nei mūsų kaimynai. Tuomet man kyla retorinis klausimas: ar mūsų tikslas yra amžinai būti konkurencingais mažais atlyginimais, ar visgi užtikrinti gyventojams didesnes vidutines pajamas?

2016 m. vasario 27 d., šeštadienis

Gintarė Skaistė. Atlyginimai Lietuvoje sparčiai kyla tik penktadaliui

Premjerui su Vyriausybe garsiai džiaugiantis augančiais ekonominiais rodikliais, visuomenės apklausos rodo gyventojų pesimistines nuotaikas. Dažno lietuvio nešildo informacija apie augantį bendrąjį vidaus produktą ar aukštas turto pajamas. Kylančios kainos, maža pensija ar vos minimalius poreikius tenkinantis atlyginimas yra dažnas kasdienybės apibūdinimas. Iš kur atsiranda ši takoskyra tarp statistikos ir gyvenimo realybės?

Dviejų greičių Lietuva

Diskusijose vis pasigirsta apibūdinimas - dviejų greičių Lietuva. Tai kurgi tie mūsų greičiai nesutampa? Šiandien penktadalis didžiausias pajamas gaunančių asmenų mūsų šalyje gali jaustis stipriais vidutiniokais – jie jau yra pasiekę ES pajamų vidurkį. Tačiau didžiajai daliai Lietuvos piliečių dar daugokai trūksta iki europinės gerovės – prognozuojama, kad bendrai ES vidutinį pajamų lygį pasieksime apie 2030 metus.

Vertinant šalies vidutinio darbo užmokesčio pokyčius galima džiaugtis – per pastaruosius 3 metus rodiklis pakilo 15 proc. Tačiau pažvelgus giliau, matome kad tokio ir didesnio gerovės augimo nesulaukė 4/5 Lietuvos gyventojų. Penktadalio vargingiausių šeimų pajamos per šiuos trejus metus išaugo vos 6 proc. Todėl galima teigti, jog minimalaus darbo užmokesčio padidinimas - lašas problemų jūroje. Tuo tarpu penktadaliui didžiausias pajamas gaunančių asmenų pajamos išaugo net 21 proc. Ar toks augimas pakankamas pagrindas džiaugtis ekonomikos laimėjimais – palieku spręsti Jums.


Tai kam gi Lietuvoje sekasi? Jei esi vyras nuo 25 iki 49 metų amžiaus, gyveni mieste, dirbi informacijos ir ryšių ar finansinių paslaugų ir draudimo sektoriuose – turbūt gali būti patenkintas savo ekonomine padėtimi. Matyt kasdien važiuoji nauju automobiliu į darbą stikliniame biure, pakeliui išgerdamas puodelį karštos kavos. Gyvenimas atrodo visai gražus, o dar keli straipsniai verslo žurnale apie augančias investicijas ir besikuriančius tarptautinius paslaugų centrus įkvepia naujiems iššūkiams. Sveikinu, esi sėkmingas žmogus. Tačiau tokių nėra daug. 

Startinės pozicijos skirtingos

Akivaizdu, jog esama situacija nėra visiems vienodai palanki. Penktadalio didžiausias ir penktadalio mažiausias pajamas gaunančių asmenų atlyginimų vidurkiai Lietuvoje skiriasi šešis kartus. Pasaulio banko tyrimo duomenimis pagal pajamų nelygybę esame 4 šalis Europos Sąjungoje. O ir pastarųjų metų statistikos tendencijos nekinta – sparčiausiai pajamos auga turtingiausiems. Todėl belieka konstatuoti, jog dabartinė Vyriausybė augančios ekonomikos sąlygomis nesugebėjo užtikrinti deramos gerovės didžiajai daliai šalies gyventojų, kitaip nei stambaus kapitalo atstovams, kurių pajamos augo daugiausiai iš visų socialinių grupių. 

2016 m. vasario 24 d., trečiadienis

Gintarė Skaistė: Švietimas yra investicija, o ne laisvos rinkos prekė

dr. Gintarė Skaistė
Vakar ir šiandien dienos Premjero pasisakymai verčia mus svarstyti, kam – Premjerui ar mokytojams – didesnę įtaką daro Rusija. Tačiau tokie Vyriausybės vadovo pareiškimai tik nukreipia dėmesį nuo švietimo problemos.

Kur yra švietimo sistemos pusiausvyra šiandien?

Žvelgiant į švietimą mūsų šalyje iš vartotojų pozicijos, nėra ko labai džiaugtis. Tarptautinės mokslinių pasiekimų vertinimo programos (PISA) duomenimis, Lietuvos vaikų žinios vertinamos ne itin gerai. Praleidžiame toli į priekį ne tik savo kaimynus estus, lenkus ir latvius, bet net tokias šalis kaip Rusija. Tarp 64 tyrime dalyvavusių OECD šalių, esame 37-i. 

Analizuojant iš paslaugos teikėjų pozicijos, situacija irgi nepatenkinama. Pedagogų atlyginimai Lietuvoje yra vieni mažiausių Europos Sąjungoje. Mokytojai skundžiasi didelėmis klasėmis, neapmokamu kolegų pavadavimu ir kitomis problemomis. Streikas tapo galutiniu neišsprendžiamos situacijos lūžio tašku.

Ką mano, ar turėtų manyti, Vyriausybė - paslaugos užsakovas? Siekiant gyventojų ekonominės gerovės (pvz. vidutinio atlyginimo) augimo, vienas iš esminių veiksnių yra žmogiškojo kapitalo formavimas. 2012 – 2014 metų ekonomikos mokslinių tyrimų programos „Lietuvos ekonomikos ilgalaikio konkurencingumo iššūkiai“ ataskaitoje teigiama, jog pagal šį rodiklį esame 26-i iš 28 Europos Sąjungos šalių.  Ko gero tokie rezultatai neturėtų džiuginti Premjero.

Visuomenė pritaikė mokyklai rinkos modelį

Tuomet kyla klausimai, kodėl nepriklausomoje Lietuvoje nepavyksta kurti kokybiškų galimybių savo vaikų ateičiai? Esmė tikriausiai būtų tokia - pati visuomenė pritaikė ne tik ekonominei politikai, bet ir mokyklai, vyraujantį rinkos modelį. Šiandien girdime kalbas apie mokyklų konkurencingumą, didesnių lėšų paskirstymą „sėkmingesniems“ mokytojams, „neefektyvių“ mokyklų uždarymą siekiant sutaupyti lėšas gerosioms. Ar toks liberalus požiūris apskritai taikytinas švietimo sistemai?

Akivaizdu, kad Lietuvoje egzistuoja esminės švietimo sistemos negerovės, kurių sprendimui reikalingas ne tik Vyriausybės taikomų atskirų priemonių, bet ir visuomenės požiūrio į švietimą keitimasis. Todėl šiandien reiktų žengti žingsnį atgal ir pamąstyti - švietimas, net rinkos ekonomikos terminais šnekant, yra prekė ar investicija? Reikia apsispręsti, ar siekiame padaryti dalį visuomenės „sėkmingais“ švietimo prekės vartotojais, ar norime investuoti į savo vaikų ateitį. 

Todėl šiandien būtent Vyriausybė turi imtis lyderystės keičiant rinkos modelį švietimo srityje, o ne išsisukinėti nuo problemos sprendimo nepagrįstais kaltinimais Rusijos įtaka mokytojams.

2016 m. vasario 23 d., antradienis

Kaune brangsta važiavimas viešuoju transportu

Kauno miesto savivaldybės taryba šiandien nutarė padidinti viešojo transporto kainas nuo kovo 1  dienos. Brangsta važiavimas mikroautobusais nuo 0,90 Eur. iki 1 Eur. Teigiama, jog atpigus kurui daugelis keleivių persėdo į nuosavus automobilius. Todėl dabar veiklą vykdanti bendrovė „Kautra“ 2015 metais patyrė nuostolių. Taip pat, nuo rugsėjo 1  dienos įvedama kita naujovė – už 35 Eur. įsigijusiems mėnesinį elektroninį bilietą, per 30 min. nuo bilieto pažymėjimo bus galima nemokamai persėsti į kitą mikroautobusą.

Miesto troleibusais ir autobusais keliaujančių irgi laukia nemalonios staigmenos. Kauno politikai pritarė vienkartinių bilietų, parduodamų pas vairuotojus, kainų didinimui nuo 0,7 Eur. iki 0,8 Eur. Autobusuose ir troleibusuose parduodama beveik 60  proc. visų viešojo transporto vienkartinių bilietų.

„Deklaruojama, kad viešasis transportas yra socialinė paslauga. Todėl iki šiol savivaldybė kartu su gyventojais dalindavosi paslaugos kaštus: miestas skirdavo subsidijas transporto įmonėms, o keleiviai pirkdavo pigesnius bilietėlius. Tačiau dabartinė miesto valdžia nusprendė taupyti nepasiturinčiųjų sąskaita. Vietoje to, kad pingant kurui sumažintų bilietėlių kainas, savivaldybė nubraukė subsidijas transportui, visus kaštus perkeldama ant vartotojų pečių.“ – teigė Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūno pavaduotoja Gintarė Skaistė. Politikės nuomone, kitais metais miesto vadovybė galės girtis, kad optimizavus transporto sistemą sutaupė 10 mln. eurų. Tuo tarpu skolų mažinimas vyks pensininkų ir studentų sąskaita.

2016 m. vasario 5 d., penktadienis

Gintarė Skaistė. Atlyginimų augimas aplenkia didžiąją Lietuvos visuomenės dalį

dr. Gintarė Skaistė
Šiandien neatitinkantis lūkesčių darbo užmokesčio augimas yra viena svarbiausių problemų Lietuvoje, o vėl išaugusi emigracija reikalauja spręsti šią problemą iš esmės. Kodėl statistikos pateikiami duomenys skelbia apie didėjantį darbo užmokestį, tačiau žmonės to nejaučia? Šia aktualia tema kalbiname naujos kartos politikę, praėjusią savaitę apgynusią ekonomikos mokslų daktaro disertaciją, Gintarę Skaistę.

- Pastaruoju metu vis dažniau skaitome Vyriausybės pranešimus apie šalies ekonomikos augimą, tačiau gyventojai teigia gerėjančių sąlygų nejaučiantys. Kaip manote, kur yra šio reiškinio priežastys?

Išties, šalies pagrindinių ekonominių rodiklių pokyčiai yra teigiami: augantis bendrasis vidaus produktas, kylantis vidutinis darbo užmokestis. Tačiau pradėjus atidžiau analizuoti pateiktus duomenis matome, jog vidutinio darbo užmokesčio augimui didžiausią įtaką visų pirma darė minimalaus darbo užmokesčio padidinimas, kuris palietė tik nedidelę dalį dirbančiųjų. Antra priežastis yra ta, kad pajamos ir atitinkamai gerovė sparčiausiai augo didžiausias pajamas gaunančių gyventojų grupei. Tuo tarpu valstybės atrama laikomos viduriniosios klasės - gausiausios visuomenės dalies ekonominė būklė kito mažiausiai. 

Žmonės mato akivaizdų nesutapimą tarp realių pragyvenimo sąlygų ir vyriausybės kalbų apie gerėjantį gyvenimą. Tai situacija, panaši į susiklosčiusią su prekių ir paslaugų kainomis, kai statistika nerodo kainų augimo, tačiau žmonės realiai mato pabrangusius kasdien vartojamus populiariausius produktus ir paslaugas. Ir šie neatitikimai yra žmonių nusivylimo ir tvyrančio neteisingumo jausmo priežastis.

2016 m. sausio 29 d., penktadienis

Apginta ekonomikos mokslų daktaro disertacija

dr. Gintarė Skaistė
2016 m. sausio 28 d. apgyniau ekonomikos mokslų daktaro disertaciją "Institucijų sistemos poveikio rizikos kapitalo investicijoms vertinimo modelis". 

Disertacijos anotacija: Daktaro disertacijoje sprendžiama mokslinė problema, kokia institucijų sistema daro poveikį rizikos kapitalo investicijoms ir kaip ji veikia rizikos kapitalo investicijas. Darbe teoriškai pagrįsta, kad institucijų išsivystymo lygis sąlygoja rizikos kapitalo investicijas. Tyrime remiamasi visuminiu požiūriu, kad visos rizikos kapitalo investicijas sąlygojančios institucijos egzistuoja sistemoje ir veikia vienos kitas, pasiekdamos tam tikrą nuoseklumą susietumo ir integracijos prasme. Disertacijoje sukurtas ir praktiškai pritaikytas institucijų sistemos poveikio rizikos kapitalo investicijoms vertinimo modelis, kuriame apibrėžta rizikos kapitalo investicijas sąlygojančių institucijų sistema, susidedanti iš skirtingų institucinių lygmenų: socialinio įsitvirtinimo, institucinės aplinkos, valdymo ir išteklių paskirstymo. Kiekviename iš šių lygmenų veikia skirtingos institucijos. Pagrįsta, kad aukštesniuose instituciniuose lygmenyse veikiančios institucijos sąlygoja rizikos kapitalo investicijas ir žemesniuose instituciniuose lygmenyse veikiančias institucijas. Empirinio tyrimo metu įvertintas ir palygintas institucijų sistemos poveikis rizikos kapitalo investicijoms skirtingo institucinio išsivystymo lygio ES šalių grupėse. Disertacijoje sukurta institucijų sistemos kokybę vertinančių rodiklių ir jų poveikio rizikos kapitalo investicijoms vertinimo metodika, kuri įgalina tirti rizikos kapitalo investicijas sąlygojančių institucijų sistemos kokybę.

Seime – jauki ir nuoširdi Kalėdinė labdaros mugė

Kalėdinės labdaros mugės atidarymas, Dž.Barysaitės nuotr. Laukiant svarbiausios metų šventės Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija g...