2016 m. birželio 16 d., ketvirtadienis

Gintarė Skaistė. Mažiau pašalpų, daugiau darbo

Naujojo plano Lietuvai pristatyme Varėnoje, M.Mikulėno nuotr.
„Geriausia socialinė garantija – gerai apmokama darbo vieta“, kartą pasakė prie šalies ekonomikos atsigavimo ženkliai prisidėjęs JAV prezidentas Ronaldas Reiganas. Tuo tarpu ten, kur mokamos dosnios pašalpos, motyvacija dirbti slopsta. Kam dirbti, jei beveik tokias pačias lėšas gali gauti nieko nedarydamas?

Tokios tendencijos dar akivaizdesnės šalies regionuose, kur darbo užmokesčio vidurkis trečdaliu žemesnis nei didmiesčiuose. Esant menkam darbo apmokėjimui, didelė dalis šalies gyventojų yra nesuinteresuoti dirbti. Dažnai jie linkę rinktis gyvenimą iš socialinių pašalpų, neretai šalia oficialios bedarbystės užsiimdami tam tikra šešėline veikla. 

Gaunant pašalpas mažėja motyvacija legaliai dirbti

Suteikus galimybę savivaldybėms prižiūrėti skiriamas socialines pašalpas, sutaupytas lėšas pasiliekant savivaldos reikmėms, išmokamos pašalpų sumos ženkliai sumažėjo. Tapo akivaizdu, kad didelė dalis formaliai pretenduojančių į pašalpas turi kitokių pajamų. Galima tik spėti, kad tai yra darbo užmokestis „vokelyje“, kontrabanda ar kita nelegali veikla. 

Neretai ir spaudoje skaitome straipsnius, kur netyčia oficialių minimalių pajamų ribą peržengę ir todėl socialinės pašalpos netekę gyventojai skundžiasi, kad valstybė juos apvogė. Tokia sistema neskatina imtis papildomo oficialaus darbo ar kitos pajamas generuojančios veiklos, nes bet kuris papildomai uždirbtas euras gali nubraukti kelis šimtus eurų pašalpos.

Užimtumo didinimas turi būti valstybės prioritetas

Šiandien Vyriausybė džiaugiasi, kad nedarbas yra ženkliai sumažėjęs. Tačiau reikia atskirti du statistinius rodiklius. Nedarbas – rodo kiek procentų žmonių ieško darbo, tuo tarpu užimtumas – kiek procentų žmonių iš viso dirba. Esminis skirtumas tas, kad dauguma pašalpas gaunančių žmonių ne tik kad neieško darbo, bet ir neplanuoja to daryti. Nes jiems paprasčiausiai neapsimoka tai daryti.

Šiandien dirbančiųjų dalis mūsų šalyje sudaro apie 66 proc. 15-64 metų amžiaus grupėje. Tuo tarpu geru gyvenimu besidžiaugiančiose Skandinavijos šalyse dirbančiųjų dalis yra nuo 69 proc. Suomijoje iki 75 proc. Norvegijoje. Fenomenalus pavyzdys už ES ribų – Islandija, kurioje dirba 83 proc. darbingo amžiaus piliečių. Natūralu, kad aukštas užimtumo lygis reiškia daugiau surenkamų mokestinių pajamų valstybei, tuo pačiu ir didesnes pensijas, didesnį finansavimą švietimo bei sveikatos priežiūros sistemoms, o taip pat ir mažesnes išlaidas socialinėms pašalpoms.

Matyt Lietuvoje veikiančios Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pavadinime reiktų apkeisti žodžius vietomis, kad ir patys valdininkai suprastų, jog ministerijos prioritetu turi tapti dirbančiųjų, o ne pašalpas gaunančiųjų skaičiaus didinimas. 

Tam svarbu sudaryti kokybiškas sąlygas ne tik jau dirbantiems, bet ir mažiau galimybių įsidarbinti turintiems: mažus vaikus auginantiems tėvams, neįgaliesiems, kaimiškose vietovėse gyvenantiems žmonėms.

Reikia gerinti sąlygas visiems galintiems dirbti

Skandinavijos šalys pasirinko sąlygų šeimai gerinimo priemones, kartu padedančias spręsti ir demografines problemas. Jas sudaro efektyvi vaikų dienos priežiūros įstaigų sistema, geros sąlygos derinti motinystę su darbu bei pagalba reintegruojant tėvus į darbo rinką. Tuo tarpu Lietuvoje darželių prieinamumas yra visuotinai pripažinta problema. Ikimokyklinio ugdymo paslaugų prieinamumą kaimo vietovėse riboja institucijų nebuvimas, o miesto įstaigose yra nepalankios sąlygos priimti visus norinčius dėl vietų trūkumo.

Vienas iš ES ekonomikos augimo strategijos „Europa 2020” tikslų – kad 95 proc. vaikų nuo 4 metų iki privalomo mokymosi mokykloje pradžios, dalyvautų ikimokykliniame/priešmokykliniame ugdyme. Taip būtų sudaromos sąlygos tėvams sklandžiai grįžti į darbo rinką. Tačiau 2013 metais Lietuvoje vos 86,5 proc. tokio amžiaus vaikų lankė ikimokyklinio ugdymo įstaigas. Kai tuo tarpu ES vidurkis -  93,9 proc., kaimyninėje Latvijoje – 94,1 proc., Estijoje – 90,4 proc. Akivaizdu, kad taip mūsų šalyje priverstinai sumažinamas galinčių dirbti ir auga pašalpas gaunančiųjų asmenų skaičius.

Kalbant apie neįgaliųjų integraciją į darbo rinką, matomas dabartinės politikos neefektyvumas. Pagrindinis dėmesys ir paramos lėšos skiriami socialinėms įmonėms, kuriose dirba vos 5 proc. visų dalinai darbingumą praradusių žmonių. Tuo tarpu atvirai darbo rinkai, kurioje dirba 34 proc. neįgaliųjų, dėmesio trūksta. Nors būtent čia yra visos galimybės neįgaliųjų užimtumui didinti. Lietuvos neįgaliųjų forumo nuomone, dabartinis socialinių įmonių veiklos modelis yra skirtas ne žmonių su negalia nedarbo problemai spręsti, o verslui remti.

Kita dažnai norinčių, bet neturinčių galimybių dirbti žmonių grupė gyvena kaimiškose vietovėse. Ten nedarbo lygis siekia 14,2 proc., kai tuo tarpu miestuose 6,9 proc. Akivaizdu, kad bent dalis gyventojų regionuose galėtų dirbti, jei tam būtų sudarytos palankesnės sąlygos. 

Todėl TS-LKD parengtame „Investicijų pritraukimo ir išteklių sutelkimo ekonominiam proveržiui 2016-2020 m. plane“ kalbama ne tik apie investicijų į regionus pritraukimą, bet ir juose gyvenančių žmonių įgalinimą. Juk visi žinome seną patarlę: “Duok geriau ne žuvį, o meškerę“.

Daugelis ekspertų pripažįsta, kad didesnį efektą duotų ne socialinių išmokų mokėjimas grynais pinigais, bet didesnis finansavimas socialinėms paslaugoms žmonėms teikti kuo arčiau jų. Ir, pirmiausia, tai turėtų būti tokios socialinės paslaugos, kaip kompetencijos ugdymas, kvalifikacijos kėlimas, atvežimo į nutolusią darbo vietą paslauga regionuose.

Sutelkus visas pastangas dirbančiųjų sąlygoms gerinti, ne už ilgo sumažėtų ir pašalpoms skiriamos lėšos. Tad Vyriausybės dėmesys turėtų būti skirtas, pirmiausia, sąlygų dirbti gerinimui ir darbo vietų kūrimui.

Spūstys automagistralėje ties Kaunu verčia imtis neatidėliotinų sprendimų

Seimo Kauno krašto bičiulių grupės susitikimas su Lietuvos kelių direkcijos vadovybe, Seimo kanceliarijos (aut. O.Posaškova) nuotr. No...