 |
| Seimo narė dr. Gintarė Skaistė |
Pastaruoju metu aptariant šildymo kainų ir kompensavimo pasikeitimus dažnai girdisi terminas „pašalpinių visuomenė“. Ir išties, darosi sunku atskirti kuri išmoka žmogui yra užtarnauta ir būtina, o kuri skatinanti piktnaudžiauti visa sistema.
Šią problemą apnuogino ir nesenas įvykis, kuomet Seimo pirmininkas, matydamas įstatymo netobulumą, rinkėjai Visagine pasiūlė ieškoti galimybės apeiti sistemą. Gaila, bet vienam iš valstybės vadovų paprasčiau pasirodė ne keisti įstatymus, o paraginti 4 vaikų mamą dirbti mažiau, kad išsaugotų teisę į socialinę pašalpą.
Pašalpos neturi skatinti nedirbti
Mano nuomone, svarbiausias prioritetas yra įtrauki socialinė politika, skatinanti dirbti ir užsidirbti, o ne gyventi kitų dirbančiųjų sąskaita. Tuo tarpu šiandien valdančiųjų siūlomas išmokų pririšimas prie poreikių krepšelio, nekeičiant pašalpų suteikimo principų, iš esmės nieko nesprendžia. Jei vienam iš šeimos narių pradėjus dirbti, visi kiti netenka savo pašalpų, tuomet ne tik kad darbo neieškos jo nenorintys, bet ir skatins tinginiauti kitus.
Jeigu šeimos pajamos vienam nariui neviršija 102 eurų, tai tokiai šeimai priklauso visas paslaugų rinkinys – kompensacijos už šildymą ir karštą vandenį, nemokamas vaikų maitinimas mokykloje, nuolaidos darželiams ir būreliams, maisto paketai, kompensacijos už vaikų vasaros stovyklas ir pan. Tačiau vos viršijus šias pajamas prarandi visą valstybės pagalbą. Tai visiškai nemotyvuoja pradėti dirbti.
Štai, pavyzdžiui, 4 asmenų šeima, kurioje dirba vienas asmuo už minimalų atlygį, visas pašalpas gaus. Tačiau jei vasarą pardavinėdamas ledus padėti šeimai sugalvotų paauglys sūnus, gerokai didesnes sumas šeimai generuojančios pašalpos būtų atimtos.
Tarptautinis valiutos fondas šią grėsmę siūlo mažinti taikant įvairias darbą skatinančias priemones, kurios garantuotų laipsnišką pašalpų netekimą augant pajamoms ar ilgėjant asmens užimtumo trukmei. Todėl tokie žingsniai, o ne spragų paieška, turėtų būti ir Seimo pirmininko prioritetas.
Ketinama padidinti ir ilgiau mokėti bedarbio pašalpas: Sodros minusas išaugs 46 mln. eurų
Kalbant apie kitas valdančiųjų idėjas, Seime svarstomas nedarbo išmokų įstatymas. Jame numatoma padidinti bedarbio pašalpas ir prailginti jų mokėjimą nuo 6 iki 9 mėnesių. Toks pasiūlymas atidaro 46 mln. eurų skylę kitų metų Sodros biudžete. Kadangi pinigai iš dangaus nekrenta, tai nedarbo išmokoms skirtos lėšos atimamos iš kitų Sodros klientų: pvz. pensininkų ar mamų, auginančių vaikus.
Mano nuomone, geriau bedarbiams mokėti didesnes sumas, tačiau trumpesnį laiką. Tai garantuotų saugias sąlygas darbo paieškoms protingu laikotarpiu ir neskatintų likti bedarbystėje. Galų gale daug efektyviau bedarbiams suteikti naują kvalifikaciją, ar subsidijuoti naujos darbo vietos kūrimą nei skirti pinigus jų pravalgymui be liekamosios vertės. Kaip sakoma: geriau duoti meškerę, o žuvį susigaus pats.
Tačiau tenka apgailestauti, jog šiandien Lietuva yra viena iš mažiausią dalį BVP aktyvioms darbo rinkos politikos priemonėms skiriančių šalių, todėl ilgalaikį efektą turinčios priemonės neįgauna plataus masto. Tai reiškia, kad valstybė nepakankamai investuoja į savo žmones ir tai yra trumparegiškas požiūris.
Negauni vaikui vietos darželyje – neini į darbą
Kitas klausimas, kurį iškelia tarptautinės organizacijos, yra geresnės sąlygos moterims derinti šeimą ir darbą. Pavyzdžiui, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) siūlo didinti vaikų ar slaugomų šeimos narių priežiūros paslaugų prieinamumą. Tą problemą aiškiai matome ir Lietuvoje, kuomet savivaldos negebėjimas užtikrinti vaikui vietą darželyje tampa lemiamu veiksniu apsisprendžiant negrįžti dirbti.
Valstybė pirmais metais pilnai kompensuoja darbo užmokestį, jei praėjus metams po vaiko gimimo grįši dirbti. Tačiau tikimybė gauti vietą lopšelyje tokiam mažam vaikui artima nuliui. Tokiu atveju, ankstyvas grįžimas į darbą, jei neturi šalia gyvenančių ir pensijos sulaukusių senelių, net nesvarstomas.
Dar blogesnė situacija po vaiko gimimo praėjus dvejiems metams. Tuomet net ir tos minimalios 40 proc. siekiančios vaiko priežiūros išmokos pasibaigia. O galimybės gauti vietą valdiškame darželyje sostinėje labai komplikuotos. Regionuose problema tampa ne tiek vietų trūkumas darželiuose, kiek atstumo iki šių įstaigų klausimas. Jei ryte vaiką reikia vežti pusvalandį į vieną pusę, kad paskui važiuotum valandą į priešingą pusę dirbti už minimalų atlygį, tai nėra patrauklus sprendimas.
Svarbus lygių teisių užtikrinimas pažeidžiamiausiems darbuotojams
Svarbus ir kitas tarptautinių organizacijų išskiriamas aspektas – darbo santykių reguliavimas. Darbo kodekso svarstymo šviesoje tai įgauna didelį aktualumą ir Lietuvoje. EBPO 2012 metais atlikto tyrimo duomenimis, padidinus garantijas pagal terminuotas darbo sutartis dirbantiems asmenims, galima sumažinti pajamų nelygybės rodiklius iki 7 proc. Toks tyrimas buvo atliktas, nes pasirodė, kad vienodų charakteristikų žemas pajamas gaunantys darbuotojai, kurie dirba pagal terminuotas darbo sutartis, uždirba mažiau, nei dirbantys pagal darbo sutartį. Todėl pažeidžiamiausių darbuotojų teisių užtikrinimas yra reikšmingas postūmis skaidraus užimtumo ir atlyginimų didinimui.
Visgi, Seimo valdantieji nelinkę pritarti siūlymams pagerinti sąlygas pažeidžiamiausiems darbuotojams. Mūsų teikti siūlymai permetami Trišalei tarybai, kurioje A.Černiauskas ir D.Arlauskas susitaria dėl visų Lietuvos darbuotojų ateities. Ir nepanašu, kad valdančioji koalicija turėtų politinės valios pati priimti sprendimus, kurie buvo jų žadėti prieš rinkimus.
Komentarai